Kaip sakė mūsų senoliai:
Duona ne vėju ateina.
Pažvelkim į jos ilgą ir sunkų kelią,
Nuo žiemkentėlio grūdo,
Iki gražaus, gardaus duonos kepalo...

,,Verkia duonelė tinginio valgoma“, ,,Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“- tai patarlės, kurias kartodavo mūsų seneliai ir proseneliai. Jie puikiai žinojo, kokia brangi ir šventa yra duona. Iš kartos į kartą perduodama tautos patirtis lavina augančią kartą. Pažindami tautos tradicijas, vaikai geriau suvokia savo tapatumą, perima patirtį, ugdosi nuostatas gerbti ir puoselėti tradicijas.

Šiuolaikinis vaikų supratimas apie duonos kelią dažniausiai baigiasi artimiausioje aplinkoje – parduotuvėje, nes iš čia duonelė patenka ant jų stalo. Ugdytiniams sunku suvokti, kokį ilgą kelią duonelė turi  nueiti, kad patektų ant mūsų stalo.

Lapkričio 23-osios popietę ,,Bitučių“ grupės tėveliai rinkosi į šventinį renginį ,,Duonelės kelias“.

Šventė skirta puoselėti meilę ir pagarbą duonai, žmogaus darbštumui, plėsti ugdytinių žinias apie lietuvių liaudies papročius ir tradicijas, suteikti daug džiugių emocijų visiems, dalyvaujantiems šventėje. Skambant muzikai, gerai nusiteikę, pasipuošę piemenėlių rūbais, ugdytiniai žengė į salę: deklamavo eilėraščius, dainavo daineles, kurias išmokė meninio ugdymo mokytoja Jurgita, žaidė l. liaudies žaidimus, ratelius. Pakvietė tėvelius kartu padainuoti spragilų dainą.

Didžiulė liaudies išmintis sukaupta patarlėse ir priežodžiuose. Jų vaikai pasakė gausybę. O įminti mįsles teko tėveliams. Akvilė pasekė pasaką apie stebuklingą duoną.

Buvo smagu visiems kartu keliauti ilgą duonelės kelią. Šventę vainikavo dainelė ,,Kepa duonelė“. Daug gerumo vaikų širdelėse – iškeptą ,,Gudobelės“ kepėjų duonelę ne tik patys valgė, bet ir pavaišino tėvelius ir susirinkusius šventės svečius.

Duonelę reikia tausoti ir branginti, nes kaip liaudies išmintis sako: ,,Duona iš dangaus nekrinta, ją reikia užsidirbti...“

Roma Gerčienė
Dalia Ruzgienė