Gandras skrenda per laukus,
Nusileis jis pas vaikus.
Ir paukšteliai, ir vaikai
Jį pasveikins išdidžiai…

Mintyse kiekvienas esame pasižadėję, kad kai sulauksime pavasario, būsime dėmesingesni gėlei ir medžiui, čiulbančiam paukščiui, vienas kitam.

Jau nuo seno žmonės manydavo, kad šilumą ant savo sparnų į gimtinę parneša paukščiai. Net ir tradicinio kalendoriaus pavasario mėnesiai vadinami kai kurių paukščių vardais. Kovo 25-ąją parskrenda gandrai, o jų sugrįžimas iš tolimųjų kraštų tokia didelė šventė, kad net paukščiai tądien lizdų nesuka. Sakoma, kad parskrendantis gandras ant uodegos parneša kielę, kuri baigia išspardyti likusius ledus. Ateina tikrasis pavasaris. Gandras laikomas šventu paukščiu, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą. Mūsų senoliai tikėjo, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Jei pamatai gandrą skrendantį, viskas puikiai ir  sparčiai seksis,  jei tupintį – viskas šiemet eisis iš lėto.

Sena mūsų tradicija darželyje švęsti gandrines. Ugdytiniai, pasipuošę gandrų, varlyčių ir paukštelių karūnėlėmis, rinkosi kieme.  Pasirodo gandrienė (mokytoja Irena) Šiltais plojimais vaikai ją pasitiko.  Gandrienė pasveikino  visus  su  pavasariu. Atskrenda ir gandras (mokytoja Daiva), perskaito laišką, kurį vaikams parašė. Prasideda linksmybės. Ugdytiniai šmaikščiai gandrą erzino, deklamavo eilėraščius, žaidė žaidimus, ratelius, dainavo daineles (meninio ugdymo mokytojos Jurgitos nuopelnas) Kartu su visais šokio sūkuryje plasnojo gandras su gandriene, šokinėjo ,,varlytės‘‘, ,,paukšteliai“, ,,gandriukai“.  Veikė „inkilų  alėja“, kuriuos pagamino ugdytinių tėveliai. Inkilus į medžius įkėlė dėdė Pranas. Tikimės, kad juose apsigyvens varnėnai. O kokia šventė be gandro bandelių? Labai skanios bandelės – valgė ir gyrė vaikai.

Mokytoja Roma Gerčienė